Pasak žurnalo "Legendos", galbūt viliojantis šokolado kvapas ir nebūtų pasklidęs po teatrą, jei ne viena aplinkybė - kavos aparatai buvo įrengti tik pirmame aukšte šalia rūbinės esančiuose baruose. Antrame ir trečiame aukštuose esantys ne be reikalo sovietmečiu buvo vadinami šampano barais - čia pilstė tarybinį putojantį vyną ir kitus gėrimus, buvo galima pasivaišinti saldumynais, tačiau nebuvo jokio karšto gėrimo. Projektuojant nenumatyta galimybė šiuose baruose turėti karšto vandens į situaciją leido pažvelgti kūrybiškai - šampano baruose buvo nuspręsta pardavinėti karštą šokoladą! Karšto šokolado etalonu tapusio operos šokolado legendą toliau kuria ilgametė operos teatro barmenė ir todėl tikra šokolodo meistrė ponia Regina. Jos teigimu, bandant namuose virti mažesnį kiekį, toks gardus neišeina ir tik tuomet, kai verdi teatre, jis išeina tobulas. Kvaila būtų ginčytis. Copyright Dalia Kvietkauskaitė